F.A.Q. Skins/Themes

    Banderia Prutenorum
    

[Biblio]
:
35
Jurginis J. AUŠROS VARTAI
: Deli2 , : Jul-16-2005

Jurginis J.
AUŠROS VARTAI. (ištrauka) - V.: Mintis, 1987, psl. 3-37.


VARTŲ ATSIRADIMAS

      Didieji viduramžių miestai susidėjo iš dviejų dalių: aukštosios ir žemosios. Aukštoji miesto dalis - pilis, žemoji - miestiečių, visų pirma amatininkų ir pirklių, sodybos. Būdingus tokio miesto bruožus ligi šių dienų išsaugojo Talinas. Jame yra išlikusios dvi aptvarinės sienos: viena - pilies, antra - miesto. Panašios dalys buvo ir Maskvoje. Aukštąjį miestą sudarė Kremlius, o žemąjį - aptverta gynybine siena pasodą.

      Vilniaus pilis užėmė daug didesnį žemės plotą negu dabar. Ant kalno stovėjo Aukštutinė pilis, kurios griuvėsiai tebėra tolimos praeities liudininkai, ir Žemutinė, kurios sienų likučiai buvo nugriauti 1799 metais. Abi pilys su daugeliu ūkinių pastatų ir karinių-gynybinių įrengimų sudarė didžiojo kunigaikščio dvarą, arba aukštąjį miestą. Dvaras gynybiniu atžvilgiu buvo įrengtas labai patogioje vietoje. Iš pietų ir vakarų jį juosė Vilnelė, anuomet vadinama Vilnia, kurios viena šaka tekėjo pro pietinę Gedimino kalno atšlaitę link Gorkio (buvusi Pilies) gatvės pradžios, link dabartinių Telegrafo rūmų, darydama vingį, supo katedros varpinę ir ten, kur dabar yra garlaivių prieplauka, įtekėjo į Nerį.

      Iš šiaurės dvarą saugojo Neris, o iš rytų - antroji Vilnelės šaka ir kalnų virtinė. Be to, visas didžiojo kunigaikščio dvaro plotas dar buvo apjuostas palei Vilnelės krantą mūrine gynybine siena su keliais bokštais. Vienas tos sienos bokštas, stovėjęs prieš katedrą, 1523 metais architekto Anaus (Annus) buvo paaukštintas ir jame įrengta varpinė;-vėliau ji dar buvo rekonstruojama. Pati katedra buvo pastatyta didžiojo kunigaikščio dvaro teritorijoje 1387 m., krikščionybės įvedimo metais.

      Miestiečių sodybvietė, arba Žemasis miestas, kūrėsi kairiajame Vilnelės krante. Jo centras buvo Rotušės aikštė (priešais dabartinį Dailės muziejų). Kol vyko nuolatiniai karai su kryžiuočiais, Vilniaus miestiečiai užpulti patys slėpdavosi ir savo turtą slėpdavo aukštajame mieste. Mieste gyventojų tuomet buvo nedaug. Jeigu ne visi, tai bent didžioji jų dalis tilpdavo pilių kiemuose ir patalpose.

      XV amžiuje, nugalėjus kryžiuočius, pagyvėjo amatai, prekyba, ir Vilniaus gyventojų skaičius sparčiai augo. (XVI amžiaus pradžioje Vilniuje jau gyveno apie 25 tūkstančius žmonių.) Žemasis miestas nebuvo aptvertas gynybine siena, nes po Žalgirio kautynių Lietuvos feodalinės valstybės sostinei Vilniui nebegrėsė joks didesnis išorinis pavojus. Pavojus iškilo XV amžiaus pabaigoje, kada išaugo stipri totorių valstybė - Perekopo chanystė. Totorių raitelių pulkai įsiverždavo giliai į Lietuvos valstybės teritoriją ir su grobiu grįždavo atgal. 1503 metais totoriai nusiaubė Nesvyžiaus, Slucko, Naugarduko apylinkes ir buvo priartėję prie Vilniaus. Sostinės gyventojus tas labai išgąsdino.

      Vilniaus, kaip ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų, gyventojai buvo ginkluoti. Amatininkų cechai sudarė atskirus karinius būrius ir, didžiojo kunigaikščio pašaukti, turėdavo eiti į karą. Karinė prievolė sudarydavo miestiečiams daug išlaidų: reikėjo įsigyti šarvų, kalavijų ir kitų ginklų; be to, į karą jie turėjo vykti su savo maistu.

      Kilus totorių įsiveržimo pavojui, Vilniaus miestiečiai per savo miesto valdybą kreipėsi į didįjį kunigaikštį Aleksandrą (1492-1506) su prašymu kelerius metus nešaukti jų į karą ir leisti per tą laiką aptverti miestą gynybine mūro siena. Didysis kunigaikštis miestiečių prašymą patenkino ir 1503 metų rugsėjo 6 dieną išdavė jiems raštą, leidžiantį per metus sieną išmūryti ir liepiantį nuo karinės prievolės atsipirkti sidabrine - mokesčiu karo reikalams.

      Sieną mūryti turėjo visi miesto gyventojai, neišskiriant net privilegijuotųjų ponų, dvasininkų ir bajorų luomų. Kunigaikščio rašte sakoma, kad, jeigu privilegijuotųjų luomų žmonės nepanorėtų statyti įtvirtinimų, juos galima iškeldinti į užmiestį, o jų namus ir žemės sklypus perleisti miestiečiams. Didysis kunigaikštis pavedė Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Senajam (m. 1509) apjoti miestą ir nužymėti, kur siena turi eiti ir kur turi būti išmūryti vartai.

      Miesto gyventojai turėjo sieną statyti savo lėšomis, kiekvienas jam skirtame sklype. Sienos ir vartų bokštai turėjo būti mūriniai. Savaime suprantama, siena turėjo brangiai kainuoti, todėl didžiojo kunigaikščio rašte leidžiama tiems vilniečiams, kurie iš karto nepajėgs išmūryti savo dalies, užtverti ją stačių rąstų tvora.

      Gynybinės miesto sienos statyba užtruko gana ilgai, beveik 20 metų. Miestiečiai daug kartų skundėsi vaivadai ir didžiajam kunigaikščiui, kad kunigai, didikai ir bajorai, gyvenantys su savo tarnais mieste, prie miesto sienos mūrijimo neprisideda. Didysis kunigaikštis turėjo keletą kartų į šį reikalą įsikišti. Pagaliau 1522 metais siena, buvo baigta statyti ir visas miestas mūru apjuostas. Tai matyti iš didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1506- 1548) rašto, kuriuo jis atleido miestiečius nuo prievolės duoti sargybinius piliai saugoti ir įsakė jiems pasirūpinti miesto vartų apsauga.

      Gynybinė miesto siena prasidėjo nuo pilies apsauginės sienos, maždaug nuo tos vietos, kur dabar stovi Telegrafo rūmai, ėjo apytikriai dabartine Stuokos-Gucevičiaus gatve, Stepo Žuko gatve, pro kiek vėliau pastatytą Ignoto vienuolyną, toliau kirto Liudo Giros (anuomet - Vilniaus) gatvę ir suko lanku į pietus, Trakų gatvės pradžioje įsijungė į Komjaunimo (buvusią Pylimo) gatvę, ėjo pro dabartinį "Aušros" kino teatrą, kur šiuo metu yra restauruota sienos dalis, į Aušros vartus. Apjuosusi Šventosios dvasios cerkvės šventorių, siena toliau ėjo rytine Bokšto gatvės puse, Vilnelės šlaitu ir pačios upės krantu iki Bernardinų bažnyčios, už kurios prasidėjo apsauginė didžiojo kunigaikščio dvaro siena. Miesto sienos ilgis buvo 2,5 kilometro.

      Didžiojo kunigaikščio 1503 metų rašte pasakyta, kad miesto sienoje leidžiama palikti penkerius vartus prie svarbiausių kelių, būtent: Vilniaus, kuris ėjo per Neries tiltą, pro Šnipiškių kaimą j Ukmergę, Trakų, Medininkų, Spaso, ėjusių į Užupio priemiestį bei Polocką, ir Pilies. Pilies vartai turėjo būti išmūryti ten, kur miesto siena jungėsi su didžiojo kunigaikščio dvaro siena, dabartinės Gorkio gatvės (anuomet Pilies gatvės) pradžioje.

      Kol miesto siena buvo baigta mūryti, patogesniam susisiekimui su užmiesčiais vietoj numatytų penkerių atsirado devyneri vartai. Prisidėjo Marijos Magdalenos, Totorių, Rūdninkų ir Subačiaus vartai. Miesto sienos vartuose virš pravažiavimo angos buvo bokštai, skirti gynybai. Bokštuose galėjo tilpti po kelias dešimtis žmonių. Be vartų bokštų, ant sienos buvo išmūryti dar trys bokštai, skirti sienos kampams apsaugoti.

      Bokšto gatvėje, po bokštu, buvusiu į šiaurę nuo Subačiaus vartų, buvo išmūryti dideli pasagos formos rūsiai, sujungti požeminiu tuneliu su pačiu bokštu. Rūsiuose buvo įrengtas miestiečių šaudmenų ir ginklų sandėlis. Didžiojo kunigaikščio ginklai ir parakas taip pat buvo saugojami rūsiuose po Gedimino pilies kalnu. Ginklai buvo laikomi rūsiuose, siekiant apsaugoti juos nuo gaisro, kuris buvo didelė ir gana dažna Vilniaus nelaimė. Nuo gaisro bematant galėjo supleškėti visas miestas, nes anuomet dauguma namų buvo mediniai, o upių vanduo, pastačius sieną, buvo sunkiai prieinamas.

      Miesto apsaugai nebuvo pasitenkinta vien mūrine siena su bokštais. Buvo panaudotos ir kai kurios gamtinės kliūtys. Iš rytų pusės miestą saugojo Vilnelė su aukštu ir stačiu šlaitu. Nuo Medininkų vartų palei miesto sieną buvo iškastas gilus griovys, kuriuo tekėjo nedidelis upelis, susidaręs iš šaltinių vandens. Šis upelis tarp Trakų ir Vilniaus vartų įtekėjo j Kačergos upelį, bėgusį iš Vingrių šaltinių ir ties katedros varpine įsiliejusį į Vilnelės šaką.

      XVI amžiuje miesto siena, jos vartai ir grioviai bei pylimai buvo gana gerai prižiūrimi. Naktimis vartai būdavo uždaromi ir užrakinami, bokštuose budėjo sargybiniai. Visu tuo rūpinosi miesto valdyba. Kas galėjo tuomet pagalvoti, kad Medininkų vartai taps šventi ir stebuklingi.

VARTŲ VARDO KILMĖ

      Vilniaus miesto sienos vartų niekas niekad nekrikštijo. Žmonės praminė juos vardais tų miestų, į kuriuos vedė pro vartus išėjęs kelias. Betgi tas ar kitas kelias vedė ne į vieną, o į kelis miestus. Sakysime, Medininkų kelias šakojosi ir vedė ne tik į Medininkus, bet ir į Ašmeną bei Krėvą. Todėl šis kelias ir vartai, iš pradžių vadinti tik Medininkų vardu, ilgainiui vis dažniau pavadinami tai Krėvos, tai Ašmenos. Toks vardo kaitaliojimas priklausė nuo to, kad Medininkų reikšmė nedidėjo, o Krėvos ir ypač Ašmenos, kaip augančių miestų, reikšmė augo.

      Vartus vadinti čia Medininkų, čia Krėvos, čia Ašmenos vartais Vilniaus miesto gyventojams buvo labai neparanku, nes jie ne visada suprasdavo, jog kalbama apie tuos pačius vartus. Todėl XVI amžiaus pabaigoje prigyja ketvirtas vartų pavadinimas, lenkiškai Ostra brama, rusiškai Ostraja brama. Kaip lietuviškai tie vartai tuomet buvo vadinami, nežinoma, nes Vilniaus miesto gyventojų teisinio, ūkinio ir kitokio pobūdžio raštai lietuviškai nebuvo rašomi. Reikia manyti, kad jie buvo vadinami Aštria bromą. XX amžiaus pradžios lietuviškuose laikraščiuose aptinkama: "abrozas šv. Panelės Vilniaus Aštrių vartų"1.

      Gali kilti mintis, kad Aštra ir Aštri broma yra pažodinis vertimas lenkiško Ostra. Tokį spėjimą paneigė lenkų istorikai, pripažindami vartų pavadinimo lietuvišką kilmę. Apskritai reikia pasakyti, kad žodis ostra buvo sukėlęs tarp istorikų ir kalbininkų nemaža ginčų, ieškant jo prasmės.

      Kurį laiką buvo bepaplintanti nuomonė, jog šių vartų vardas kilęs nuo to, kad jie buvę toje vietoje, kur gynybinė siena sudarė aštrų, smailų kampą. Plačiausiai šią nuomonę paskleidė Juzefas Ignacas Kraševskis, rašytojas ir istorikas. Jis aiškino, kad toji miesto dalis, kurioje stovėjo Medininkų vartai, buvusi vadinta aštriuoju galu, o už vartų atsiradęs priemiestis - Aštriagaliu. Betgi lenkų istorikė Marija Lovmianska ėmė teigti, kad šių vartų lenkiškas pavadinimas esąs kilęs iš Ašmenos vardo, išvertus jį paraidžiui į lenkų kalbą. Būtent, vietovardžio Ašmena kamieną sudarąs lietuviškas žodis ašmuo, ašmenys. Šį žodį išvertus į lenkų kalbą, buvęs gautas ostrze, o dėl ištarimo suprastinimo - ostra2.

      J. I. Kraševskio teigimas dėl priemiesčio vardo atsiradimo vargiai gali būti kokiais nors šaltiniais paremtas. XVI amžiaus pradžios dokumentuose greta vartų, vadintų Ostra brama, atsiranda ir priemiestis, tik dar nepavadintas. Viename 1619 metų dokumente rašoma: "Atvažiavo čia į Vilniaus miestą ir apsistojo priemiestyje už Ostros bramos Vilniaus miestiečio Povilo Pilypavičiaus namuose"3. 1671 metų ginčo tarp pravoslavų metropolito ir Vilniaus magistrato sprendime kalbama apie švento Jurgio cerkvę, buvusią už Ostros bramos, Rasų priemiestyje4. O 1690 metų miesto valdybos valdžioje buvusių namų surašyme jau yra Ostros priemiestis ir namais užstatytas kelias, vedantis nuo Ostros bramos į priemiestį5. Nors sąraše nepasakyta, į kokį priemiestį kelias veda, bet iš namų ir sklypų išvardijimo matyti, kad į Rasų. Ostros priemiestyje surašyta tik 10 namų bei namelių, o Rasų priemiestyje - arti 100. Iš to daroma išvada, kad Ostros priemiestis atsirado tik XVII amžiaus pabaigoje, o vartai buvo vadinti Ostra brama jau XVI amžiuje. Vadinasi, nuo vartų pavadinimo atsirado priemiesčio pavadinimas, o ne atvirkščiai.

      M. Lovmianskos samprotavimai dėl vartų vardo kilmės taip pat kelia nemaža abejonių. Visų pirma kildinti Ašmenos vardą iš ašmenų yra ne kas kita, kaip paprasčiausias etimologinis spėjimas. Ašmenos miesto vardas yra kilęs iš Ašmenos upės vardo. Tokios darybos, kaip Ašmena, upių ir ežerų vardų Lietuvoje yra daug: Žeimena, Akmena, Linkmena, Lomena, Graumena, Seimena, Deimena, Dusmena ir t.t. Su priesaga -mena yra gana daug tikrinių vardų ir daiktavardžių, pavyzdžiui: armena - išartas žemės paviršiaus sluoksnis; eimena - tėkmė, upelis; lakmena - gili kūdra, kurioje yra šiek tiek dumblo; lašmena - vieta ežere, kuri šąla ir neužšąla; trupmena - nutrupėję dobilų lapeliai, galvutė, šienuoliai6. Ašmenų daryba visai kitokia. Ašmenys yra tos pačios darybos, kaip akmuo, augmuo, želmuo, piemuo ir t. t.7

      Vargiai galima sutikti, kad ostra yra iškreiptas lenkiškas ostrze. Tikriausiai tai kiek iškreiptas lietuviškas aštra. Žodis aštra yra archainė aštri forma. Taigi ostra yra greičiau atsiradęs iš lietuviško aštra, o ne iš lenkiško ostrze, nes fonetiškai ostra negiminingas ostrze (ostže). Bet kas gi Medininkų vartuose galėjo būti aštru, jei jie buvo pavadinti aštriaisiais?

      Ligi šiol beveik visi architektūros ir dailės istorikai teigė, kad Medininkų vartai buvo renesanso stiliaus. Apie architektūros stilių buvo sprendžiama iš dabartinės vartų išvaizdos. Tačiau reikia nepamiršti, kad vartai kelis kartus buvo perstatinėjami. Iš išlikusios apatinės pastato dalies, iš plytų dėjimo būdo aiškiai matyti, kad vartai buvo mūryti pagal gotikinės architektūros principus. 1932 metų remonto metu buvo taip pat atidengtos gotiškai suskliaustos nišos. Jeigu taip, tai vartų arkos turėjo būti aštrialankės, o ne apvalainos. Tokios pat aštrios, smailios formos turėjo būti ir stogas. Vartus vadinti Aštra broma buvo visai logiška, kol vartų arkos, skliautai ir stogas iš tiesų buvo aštrūs.

      Renesansinis vartų atikas galėjo būti pristatytas ne anksčiau kaip XVI amžiaus pabaigoje. Iš dailininko P. Smuglevičiaus piešinio, daryto XVIII amžiaus pabaigoje, matyti, kad atikas dengia tik stogo viršūnę. Vadinasi, iki primūrijant atiką vartų stogas buvo labai aukštas ir status.

      Galimas daiktas, kad ir kitų Vilniaus miesto sienos vartų bei jų bokštų skliautai buvo smailūs, bet jų aštriaisiais žmonės nepavadino. Ne visus vienodai atrodančius daiktus žmonės vadina tais pačiais vardais. Raudonų dvarų Lietuvoje buvo daug, o turim tik Raudondvarį ir Raudonę. Aukštų dvarų buvo dar daugiau, o Aukštadvarių yra tik keli. Kitų vartų vardai buvo pastovesni, o Aušros vartų keitėsi. Renesanso atiko primūrijimas vartų skliautų ir stogo konstrukcijos nepakeitė, todėl vadinti juos aštriais buvo logiška.

      Dabar reikėtų išsiaiškinti, kaip Medininkų vartai, vadinti Aštriais vartais arba Aštria broma, virto Aušros vartais. Kokių nors tiesioginių įrodymų neturime. Reikia manyti, jog, perstačius Aštrius vartus renesansiniu ir vėliau klasicistiniu stiliumi, pavadinimas neteko savo prasmės. Lenkų kalboje jis ir išliko beprasmis, lietuvių kalboje pasidarė prieštaringas.

      Po 1905-1907 metų revoliucijos, pagyvėjus lietuvių spaudai, norminant ir gryninant lietuvių kalbą, spaudos darbuotojai turbūt ėmė ieškoti naujesnio žodžio, ir buvo surasta "aušra". Kas pirmasis šį žodį pavartojo, dabar sunku susekti, bet, matyt, prie jo suradimo ir kalbininkai bus pirštą pridėję. Aštrią bromą Aušros vartais pakrikštijo lietuvių spauda XX amžiaus pradžioje. Iš spaudos šis vardas prigijo šnekamojoje kalboje. Tokia yra vartų vardo kilmės istorija, kurioje slypi, kaip matome, dar ir neišaiškintų dalykų.

KOPLYČIOS ATSIRADIMAS VARTUOSE

      Vilniaus miesto sienos vartai neturėjo nieko bendra nei su religija, nei su dvasininkais. Kol jie tarnavo gynybos reikalams, juose budėdavo sargybiniai, o kai siena nustojo karinės reikšmės, vartų bokštai stovėjo tušti arba buvo panaudojami kitiems, visai pašaliniams, reikalams. Sienos likimas buvo glaudžiai susijęs su Vilniaus ir feodalinės Lietuvos valstybės likimu. Nuo XVII amžiaus vidurio prasidėjo Lietuvos ūkinio ir politinio smukimo laikotarpis, istorikų ir literatų dažnai vadinamas "tvanu". To "tvano" metu Subačiaus vartų bokšte buvo įrengtas kalėjimas, o Medininkų ir Vilniaus vartų bokštuose - koplyčios. Medininkų vartuose koplyčią įrengė vienuoliai, basieji karmelitai.

      Karmelitai, atsikraustę į Vilnių XVI amžiaus pradžioje, nebuvo tokie turtingi, kaip, sakysim, dominikonai, pranciškonai ar jėzuitai. Juos priglaudė Vilniaus vaivada ir Lietuvos valstybės kancleris Mikalojus Radvila, Senojo brolis (m. 1522). Jis pastatė Jurgio bažnyčią ir netoli jos įrengė vienuolyną, kurio patalpose dabar yra įsikūrę Knygų rūmai. Karmelitai darė viską, kad praturtėtų. Dėl turtų jie bylinėjosi su savo geradario Radvilos ainiais, su dominikonais, miesto magistratu ir pagaliau net su didžiojo kunigaikščio dvaro valdytoju. Nors karmelitai ir vaikščiojo be kojinių, su sandalais, jie nebuvo vargšai. Vilniuje jie turėjo keletą namų ir sklypų, keturias privilegijuotas karčemas, už kurias mokesčių nereikėjo mokėti, ir netoli Vilniaus patogioje ir pelningoje vietoje - du palivarkus.

      XVII amžiaus viduryje didikas Pociejus pavedė karmelitams ką tik pastatytą Teresės bažnyčią. Po kiek laiko turtingas miestietis, magistrato narys Ignas Dubavičius, tarp Teresės bažnyčios ir miesto sienos išmūrijo patalpas vienuolių basakojų vienuolynui. Taip karmelitai apsigyveno prie Medininkų vartų.

      1655-1660 metais Vilnius pergyveno karą, okupaciją, badą ir marą. Miesto ūkis tuomet sunyko, administracija pakriko, magistratas net nebeturėjo iš ko mokėti sargams algų. Miesto vartų priežiūra buvo atiduota artimiausiems gyventojams, namų savininkams. Jie turėjo imti iš įvažiuojančių į miestą pirklių, amatininkų ir valstiečių rinkliavą ir iš tų pajamų vartus taisyti. Karmelitams atiteko Medininkų vartų priežiūra.

      Anais laikais kiemų sienų arkose virš įvažiavimo angos iš vidaus arba iš lauko pusės nišelėse paprastai būdavo pastatoma kurio nors šventojo statulėlė arba pakabinamas jo paveikslėlis. Toks šventasis buvo laikomas namų globėju, saugančiu kiemą ir jo gyventojus nuo piktų dvasių. Kiemų arkų su nišelėmis globėjams Vilniuje nemaža yra išlikę ligi šių dienų. Tokius globėjus turėjo ir miesto sienos vartai. Virš Medininkų vartų angos kabėjo Marijos paveikslas. Trakų vartų bokšte kabėjo net keturi, greičiausiai visi religinio turinio, paveikslai. 1802 metais sudarytame Vilniaus miesto visuomeninių pastatų inventoriuje apie Trakų vartus rašoma: "Virš sijų į miesto pusę yra trys apvalūs neįstiklinti langeliai ir į priemiesčio pusę - taip pat trys. Iš miesto pusės prie mūro yra du tapyti paveikslai, vienas didesnis, o antras mažesnis, iš priemiesčio pusės taip pat yra du paveikslai, vienas didesnis, o antras mažesnis. Virš stogo - maža skardinė vėliavėlė"8.

      Paveikslų buvo ir Vilniaus vartų bokšte. Šie vartai savo dydžiu ir architektūrinėmis formomis buvo labai panašūs į Medininkų vartus. Jie buvo dvylikos žingsnių ilgio ir aštuonių žingsnių pločio. Prie abiejų bokšto pusių šliejosi mūro sienos. 1802 metų inventoriuje sakoma, kad Medininkų vartai, kuriuos mes toliau dėl aiškumo vadinsime Aušros vartais, susidėjo iš dviejų dalių: gynybinio bokšto ir koplyčios. Koplyčia priklausė karmelitams, o bokštas - miestui. Bokštas buvo tokio pat dydžio, kaip Vilniaus bei Trakų vartų bokštai, dviejų aukštų, stogas dengtas čerpėmis, paslėptas už atiko. Bokšte buvo dveji vartai: vieni - pakeliami, kiti - paprastai uždaromi. Bokšto viršuje buvo sandėlis, atiduotas kunigams karmelitams. Iš priemiesčio pusės ant bokšto mūro buvo tapyti paveikslai, vaizduojantieji šventuosius 9. XIX amžiaus pradžioje koplyčia užėmė nežymią Aušros vartų dalį.

      Apie pačios koplyčios įrengimą vartuose sužinome iš karmelito Hilarijono, kuris pirmasis ėmė skelbti Aušros vartų paveikslo stebuklingumą. Iki karmelitams atsikraustant paveikslas kabėjęs negilioje nišoje, uždaromoje langinėmis. Po juo buvęs nedidelis medinis balkonėlis žibintui arba žvakidėms pastatyti. Karmelitai ėmė raginti gyventojus melstis prie šio paveikslo ir rinkti aukas koplyčiai vartuose įrengti. Nemaža pinigų karmelitai gavo iš didikų, suvažiuojančių į Vyriausiojo tribunolo posėdžius, iš miesto magistrato ir dievobaimingai nusiteikusių dvarininkų. 1671 metais vartų bokšte buvo įrengta medinė koplyčia, išpuošta paveikslais ir užrašais. Tuo metu Marijos paveikslas buvo papuoštas brangiu sidabriniu rūbu ir pastatytas altoriuje.

      Marijos, kaip Kristaus motinos, garbinimas prasidėjo XVI a. antroje pusėje vykstant kovoms tarp katalikų, vadovaujamų jėzuitų ordino, ir reformatų. Reformatai garbino Kristų kaip dievo sūnų, atpirkėją ir išganytoją, atmetė popiežių pripažintus šventuosius, jų kultą ir patį popiežių vadino Antikristu. Katalikai Mariją ėmė tituluoti dangaus karaliene, vargšų užtarytoja. Prisidėjimas prie Marijos garbinimo reiškė ištikimybę katalikybei.

      1715 metais koplyčia sudegė. Marijos paveikslą karmelitai pernešė į greta stovėjusią Teresės bažnyčią ir, jų pačių teigimu, pastatė prieš didįjį altorių. Paveikslas buvęs garbinamas čion besigrūdančių maldininkų. Po kelerių metų Aušros vartų bokšte buvo pastatyta mūrinė koplyčia. Paveikslo perkėlimo iš Teresės bažnyčios procesijoje dalyvavo keturi vyskupai, būrys senatorių ir daugybė vienuolių. Tada paveikslas jau buvo garsinamas kaip stebuklingas.

      Paskutiniaisiais XVIII amžiaus metais Vilniaus miesto gynybos sistema dėl pasikeitusios karo technikos buvo iš pagrindų pertvarkyta. Sargybos iš miesto sienos vartų buvo iškeltos prie svarbiausių kelių, į išaugusio miesto pakraščius. Visa karinė miesto apsauga buvo pavesta reguliariai kariuomenei.

      1799 metais Lietuvos civilinis gubernatorius J. Fryzelis kreipėsi į generalgubernatorių O'Briena de Lascy, prašydamas leisti nugriauti Vilniaus miesto gynybinę sieną, nes ji gadinanti miesto vaizdą, dėl jos mieste oras esąs negrynas ir tvankus. Šį pasiūlymą generalgubernatorius perdavė carui Pavelui I ir 1799 metų rugsėjo 10 dieną gavo jo įsakymą šieną griauti. Susirašinėjimas dėl sienos nugriovimo rodo, jog civilinis gubernatorius ir generalgubernatorius vis dėlto suprato arba bent nujautė, kad siena su vartais ir bokštais yra ne tik karinis įrengimas, bet, svarbiausia, istorijos ir architektūros paminklas ir kad, norint ją nugriauti, reikia apsidrausti net caro įsakymu, nes visuomenė gali pasipiktinti.

      Pažangieji inteligentai, daugiausia Vilniaus universiteto darbuotojai, suprato vartų ir bokštų istorinę ir meninę vertę. Tai rodo dailininko P. Smuglevičiaus akvarelės, vaizduojančios sieną ir vartus su bokštais.

      1801 metų gegužės mėnesį magistratas įsakė griauti Subačiaus vartus, ir iki rugpjūčio mėnesio pabaigos jie buvo nugriauti. Karinis gubernatorius Benigsenas, gavęs skundų, prašė magistratą pasiaiškinti dėl staigaus žymiausių vartų nugriovimo. Kai kurie magistrato vadovai, pelnęsi iš griovimo, paaiškino, kad bokštas senas, neremontuotas, sudaręs pavojų, be to, jo tamsiuose ir giliuose užkampiuose slapstęsi valkatos. Reikėję valkatas išvaikyti. Tai buvo tik išsisukinėjimas. Bokštas nesiruošė " griūti. Jame buvo kalėjimas, gyveno budelis ir nuolat stovėjo sargyba, valkatos ten nė nosies nekišdavo.

      Tarp gubernatoriaus ir magistrato buvo konfliktų dėl sienos griovimo. Pavyzdžiui, 1802 metais spalio 2 dieną magistratas protestavo prieš sienos griovimą ir įrodinėjo, kad siena su bokštais, statyta miesto gyventojų lėšomis, yra miesto nuosavybė, patvirtinta imperatorės Jekaterinos II. Protestuojama buvo ne aplamai prieš griovimą, o prieš gubernatoriaus norą savintis statybinę griaunamos sienos medžiagą.

      Nemažas ginčas vyko dėl Vilniaus vartų su bajoru J. Žukovskiu. 1802 metais, magistratui įsakius šiuos vartus griauti, Žukovskis kreipėsi j Lietuvos civilinį gubernatorių, prašydamas jų negriauti, nes ten jo lėšomis buvo įrengta puošni koplyčia. Iš tiesų Vilniaus vartuose, stovėjusiuose dabartinės Liudo Giros, buvo koplyčia, j kurią žmonės kartais rinkdavosi melstis. Gubernatorius D. Lanksnojus pavedė magistratui apsvarstyti Žukovskio prašymą. Magistrato vadovai prašymą atmetė, ir vartai su koplyčia buvo nugriauti.

      Caro valdžios pareigūnams ir miesto magistratui lenktyniaujant dėl pasipelnymo, pagrindiniai miesto įtvirtinimai buvo nugriauti 1800-1805 metais. Įtvirtinimų statybinės medžiagos dalis buvo sunaudota viešiesiems miesto pastatams, kareivinėms, gubernijos valdžios įstaigoms statyti bei remontuoti. Išliko nenugriauti tik Aušros vartai dėl juose įrengtos koplyčios. Tai buvo labai paranku karmelitams. Jie pasidarė ne tik pačių įrengtos koplyčios, bet ir architektūros bei istorijos paminklo saugotojais.

      1829 metais prie Aušros vartų iš miesto pusės buvo pristatytas priestatas ir jame įrengta koplyčia. Perstatymas buvo atliktas vėlyvojo klasicizmo stiliumi, paliekant iš priemiesčio pusės šaudomąsias angas ir kitas karinio-gynybinio bokšto žymes. 1830-1840 metais greta koplyčios kairėje pusėje buvo pastatyta erdvi galerija. Nuo 1844 metų, uždarius karmelitų vienuolyną, Teresės bažnyčia su Aušros vartų koplyčia atiteko Vilniaus vyskupui ir buvo paversta parapijos bažnyčia. Paskutinis pagrindinis koplyčios remontas buvo atliktas 1927 metais Lenkijos valdžios ir vyskupijos rūpesčiu.

PAVEIKSLO PASKELBIMAS ŠVENTU IR STEBUKLINGU

      Viduramžiais bažnyčių ir koplyčių Vilniuje buvo labai daug. Jų šeimininkai turėjo parodyti nemaža sumanumo ir apsukrumo maldininkams privilioti ir fundacijoms gauti. Nemaža buvo atsitikimų, kai vienas vienuolių ordinas kovojo su kitu dėl "įtakos sferų" pasidalijimo. Vilniuje labiausiai išgarsėjo jėzuitų peštynės su pijorais dėl mokyklų. Šių peštynių metu jėzuitai nesidrovėjo organizuoti pijorų kolegijos užpuolimų su langų daužymais ir studentų kaulų laužymais.

      Vienuolynų viršininkai ir parapijų klebonai stengdavosi gauti savo bažnyčioms atlaidų, kuriuos suteikdavo popiežiai indulgencijomis. Basieji karmelitai popiežiaus Siksto V indulgenciją buvo gavę 1587 metais. Ji buvo gana plati. Joje sakoma: kas kiek kartų ketvirtadieniais basųjų karmelitų bažnyčioje išklausys mišių, tas tiek kartų gaus po šimtą dienų atlaidų. Kas ketvirtadieniais arba kitomis savaitės dienomis būsiąs karmelitų bažnyčioje ekzortuose, - tam šimtas dienų atlaidų. Jeigu kas ateisiąs į karmelitų bažnyčią šiaip sau pasimelsti, gausiąs 50 dienų atlaidų, o kas joje atliksiąs išpažintį ir priimsiąs komuniją, - tam treji metai atlaidų.

      Viduramžiais tikinčiajam buvo ne vis tiek, kurioje bažnyčioje jis melsis. Malda už nuodėmes galėjo būti vaisingesnė toje bažnyčioje, kuri turėjo daugiau atlaidų. Atlaidai - tai nuodėmių atleidimas. Kad ir kaip basieji karmelitai populiarino savo indulgenciją, vis dėlto naujoje, ką tik pastatytoje šventos Teresės bažnyčioje maldininkų antplūdžio negalėjo tikėtis. Prietaringi žmonės mėgo paslaptingumą. Paslapčių daugiau būdavo tose bažnyčiose, apie kurias seni žmonės pasakodavo būtus ir nebūtus dalykus. Todėl karmelitai, gavę naują ir labai puošnią bažnyčią, susidomėjo senu, ant medinių lentų tapytu Marijos paveikslu.

      Kunigas karmelitas Hilarijonas "patyrė", kad tas paveikslas daro stebuklus, ir lenkų kalba parašė knygelę, pavadintą "Reliacija apie stebuklingą švenčiausios panelės Marijos paveikslą, esantį Vilniaus Aštrioj bromoj prie tėvų basųjų karmelitų bažnyčios". Toliau tituliniame lape rašoma, kad basųjų vienuolių ordinas, atkeltas iš Karmelitų Kalno (Góry Karmelitu), posesiją (žemę su vartais) valdė 93 metus, vieta nuolat garsėjusi stebuklais, kuriuos surinko kunigas Hilarijonas, šv. Grigaliaus basųjų karmelitų Lietuvos provincijos definitorius, 1761 metais juos globon paėmė Vitebsko vaivados Solohubai: Juozapas ir Antonina iš Oginskių giminės. Reliacijoje Hilarijonas rašo, kad iki atsikraustant karmelitams paveikslas maldininkų nebuvęs ypatingai garbinamas. Tik karmelitams pradėjus juo rūpintis, maldininkų skaičius nuolat didėjęs, žmonėse paplitęs garsas, kad paveikslas stebuklingas, Hilarijonas tuos stebuklus ir surašęs.

  • 1671 metais du mažamečiai kažkurių tėvų vaikai iškritę iš antro aukšto pro langą ant grindinio ir taip prisitrenkę, kad tėvai, norėdami atitolinti jų mirtį, ėmę melsti Aušros vartų Mariją. Kitą dieną vaikai atsikėlę sveikutėliai, be jokių susižeidimų žymių. Tėvai, norėdami atsidėkoti Marijai, padovanoję koplyčiai paveikslą, vaizduojantį patirtą stebuklą. 1715 metais paveikslas per gaisrą sudegęs.

  • 1702 metais Švedijos karalius Karolis XII, užėmęs Vilnių, visuose miesto sienos vartuose pastatęs sargybas. Švedų kareiviai stovėję ir Aušros vartuose. Jie draudę tikintiesiems giedoti ir kaip eretikai (švedai yra protestantai) šaipęsi. Dievas neleidęs savo motinos įžeidinėti ir nešvankėliams atkeršijęs. Ankstyvą didžiojo šeštadienio rytą, kada bokšte dar degęs sargybos žiburys, sunkios, geležimi apkaustytos vartų durys, kurias vos ne vos pakeldavę 10 vyrų, viesulu išsiveržusios iš vyrių, užgesęs žiburys, du švedų kareiviai buvę sutraiškyti vietoje, o kitu du negyvi nusviesti į stovyklą Neries pakrantėje.

  • Tų pačių metų balandžio 16 dieną, per velykas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės karininkas Antanas Novosielskis, šaukdamasis švenčiausios panelės pagalbos, su savo kareivių būriu sėkmingai puolė Aušros vartus ir pro juos įsiveržė į miestą. Atsidėkodamas Marijai už tokią malonę, Novosielskis su savo kareiviais padovanojo koplyčiai didelį sidabrinį votą (lot. votum - įžadas; votas - auka pagal įžadą). Tai buvęs pirmasis votas Aušros vartų koplyčioje.

  • 1706 metų gegužės 18 dieną Vilnius degė. Sudegė daug namų, bažnyčių ir vienuolynų. Pelenais virto švento Mikalojaus bažnyčia. Liepsna artėjusi ir prie karmelitų šventos Teresės bažnyčios. Bet kada du vienuoliai karmelitai paėmę Aušros vartų paveikslą ir įnešę į bažnyčią, liepsna bematant šalin nuplazdenusi. Tuo pačiu metu vienas dievobaimingas žmogus matęs Mariją bažnyčioje bestovinčią. Po to, kunigų paprašytas, jis prisiekė tikrai ją matęs. Karmelitų namuose gyvenęs kažkoks Juozapas Mackevičius prie savo kambario durų turėjęs pasikabinęs Aušros vartų Marijos paveikslėlį. Gaisro ugnis jo kambario nelietusi.

  • 1707 metais ponas G. Lesnievskis jojęs naktį per upę ir pradėjęs skęsti. Tuomet jis ėmęs šauktis Aušros vartų Marijos pagalbos ir laimingai pasiekęs kitą krantą. Lesnievskis taip pat prisiekęs, kad tikrai taip buvo.

  • 1708 metais ponia Anastazija Bžozovska, būdama nėščia, labai bijojusi gimdymo, daug meldusis ir Aušros vartų koplyčiai dovanojusi votą. Ji laimingai pagimdžiusi ir skausmo nejutusi. Tuomet vėl paaukojusi sidabrinį votą. Tų pačių metų kovo mėnesį ponia Jančevska, niekaip negalėjusi išsigydyti nuo kaltūno, nunešusi Aušros vartų Marijai sidabrinį votą ir išgijusi.

  • Hilarijono reliacijoje, be atsitikimo su kaltūnu, įrašyta dar trylika stebuklingų išgijimų. Įrašai labai panašūs: vienas ar kitas žmogus labai sirgęs tokia ar kitokia liga, meldęsis, užpirkęs mišias, dovanojęs Marijai sidabrinį votą ir pagijęs, o po to prisiekęs, kad pagijimas buvo stebuklingas. Tarp tokių išgijimų įrašytas ir vienas gana linksmas stebuklas. 1744 m. kovo 15 d. bajoras Juozapas Požeckis svečiavęsis, ir jo tarnas tiek prisivaišinęs, kad jam pačiam tekę vesti žirgą prie šulinio girdyti. Semdamas vandenį, bajoras stačia galva įkritęs į šulinį ir pajutęs, kad jau galas. Bet, vos spėjęs surikti "švenčiausia Aušros vartų panele, ratavok", pasijutęs gyvas bekabąs ore tarp vandens ir rentinio angos. Paskui be jokio vargo iš šulinio išlipęs. Požeckis šį stebuklą patvirtinęs priesaika prie dviejų liudininkų ir dar savo parašu.

          Hilarijono knygelė su Aušros vartų paveikslo ir stebuklų aprašymu buvo išspausdinta 1761 metais. Jos pabaigoje pridėtos maldos ir giesmės, skirtos stebuklingajai Marijai garbinti. Ir dabar pasitaiko burtais tikinčių žmonių, o anais laikais, kada medicina buvo dar menkai tepažengusi ir, be to, paprastiems žmonėms sunkiai prieinama, dažnai susirgus būdavo atsiduodama dievo valiai. Žmogus sirgo ir mirė - liga kalta, organizmas ligą nugalėjo ir žmogus pasveiko - stebuklas. Apie tokius stebuklus buvo kalbama visose bažnyčiose. Apie Aušros vartų koplyčios stebuklus buvo parašyta knyga. Jie turėjo plačiau pagarsėti.

          Hilarijono knygelė antro leidimo susilaukė tik 1825 metais, kai apie Aušros vartus buvo skleidžiama ne tik religinė, bet ir lenkų nacionalinė romantinė mistika. Rašytojams ir dailininkams romantikams Aušros vartai atrodė gyvas paslaptingos ir garbingos praeities liudininkas. Apie Aušros vartus dainavo Adomas Mickevičius "Pono Tado" poemos pradžioje. Apie juos eiles rašė J. Slovackis, V. Syrokomlė ir kiti garsūs Vilniaus poetai. Kompozitorius S. Moniuška sukūrė lotyniškam litanijų tekstui įspūdingą muziką.

          Artėjant 1863 metų sukilimui, Aušros vartai pasidarė politinių demonstracijų vieta, nes ten buvo patogu rinktis. Žmonės pamaldų klausydavo gatvėje, pavadintoje Aušros vartų vardu. Minia ten dažnai susiburdavo ne pamaldų klausyti, o demonstracijoje dalyvauti. 1861 metų vasarą minia susirinko prie Aušros vartų, sugiedojo Lenkijos himną ir Trakų gatve pasuko į užmiestį prie 1839 metais sušaudyto Simono Konarskio kapo. Kazokų sargybos, matydamos, kad minios neįstengs sulaikyti, žingsnis po žingsnio ėmė trauktis. Artėjant prie Konarskio sušaudymo vietos, minią pasitiko kareiviai. Per susidūrimą du demonstracijos dalyviai buvo sužeisti.

          Tų pačių metų rugpjūčio 25 dieną generalgubernatorius paskelbė Vilniaus mieste karo stovį, uždraudė rinktis gatvėse didesniais būriais ir po 9 valandos vakaro išeiti į gatvę be žibinto. Draudimas lietė ir Aušros vartų gatvę. Joje stoviniuojančius maldininkus ar demonstrantus policija suiminėjo. Tai paskatino kunigus bažnyčiose skelbti, kad caro valdžia draudžia melstis prie švenčiausios panelės paveikslo.

          Tuo metu pasirodė keletas lenkiškų maldaknygių, pavadintų "Aštros bromos altoriais". Tų maldaknygių tekstų autoriai buvo J. I. Kraševskis, V. Syrokomlė ir kai kurie kiti žinomi rašytojai. Maldose ir giesmėse Aušros vartų Marija vadinama Lenkijos karaliene ir Lietuvos kunigaikštiene, didžia Gedimino miesto apgynėja, Lietuvos sostinės išminties skrynia ir t. t. Siekiant apeiti carinę cenzūrą, pora tokių "Aštros bromos altorių" buvo išspausdinta Paryžiuje.

          Prie Aušros vartų išpopuliarinimo prisidėjo ir 1863 metų sukilimo malšintojas Muravjovas Korikas. Jis buvo įsakęs Aušros vartų koplyčią uždaryti, o paveikslą, kaip kadaise priklausiusį pravoslavams*, perkelti į greta Teresės bažnyčios buvusį Šventos dvasios vienuolyną. Šis įsakymas, 1865 metais Muravjovą netikėtai atšaukus į Peterburgą, liko neįvykdytas, tačiau jis sukėlė daug kalbų ir nepasitenkinimo.

          Susikūrus Lenkijos buržuazinei valstybei ir jai okupavus Vilnių, Aušros vartų aukštinimas nesiliovė; jiems tebebuvo priskiriama daug būtų ir nebūtų dalykų. Jie buvo skelbiami lenkų nacionaliniu ir religiniu simboliu. 1927 metais Aušros vartų Marija popiežiaus vardu ir įgaliojimu buvo vainikuota ir pavadinta gailestingumo motina. Tuo buvo užbaigta Aušros vartų šventumo ir stebuklingumo istorija.

    PAVEIKSLO KILMĖ

          Hilarijonas savo "Reliacijoje" neaiškino, iš kur ir kada Aušros vartuose atsirado moters paveikslas, nepasakė, kas jį tapė. Apie paveikslo atsiradimą ir jo garbinimo pradžią tikrų žinių jis neturįs. Hilarijonas tiek teparašė, kad paveikslas tapytas ant ąžuolinių lentų, trijų uolekčių ilgio ir septynių sprindžių pločio. Paveiksle vaizduojamos moters galva esanti kiek palenkta į dešinę, rankos sudėtos kryžmai, anot "Reliacijos" autoriaus, tarsi priimančios į savo motinišką globą atgailaujančius nusidėjėlius. "Žiūrintiems į ją, - rašo Hilarijonas, - sukelia lyg ir baimę drauge su pagarba ir nustebimu: kiek joje pasirodo besikeičiančių spalvų: vieną kartą balta, kitą - raudona arba mėlyna." Tiek kunigas karmelitas tegalėjo pasakyti apie paveikslo meninę vertę.

          Lenkų nacionalinio judėjimo laikotarpiu imta domėtis paveikslo kilme. Lietuvos istorikas romantikas Teodoras Narbutas Lietuvos istorijoje10, matyt, norėdamas suteikti paveikslui daugiau paslaptingumo ir garbės, parašė, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas atvežęs jį iš Krymo. Šią žinią jis rėmė kažkokio kunigo Danieliaus Lodziatos rankraščiu, kuriame 1653 metų data esą pažymėta, jog žinia paimta iš karmelitų metraščio. Jeigu karmelitai būtų ką nors žinoję apie paveikslo atgabenimą, Hilarijonas būtų apie tai parašęs. Karmelitų metraščiai, jeigu jie tuomet buvo rašomi, Hilarijonui buvo prieinami.

          Ši Narbuto žinia ir tamsus paveikslo koloritas primenantis bizantinį stilių, pasitarnavo pravoslavams. Dėl to kilo nemaža polemika tarp katalikų ir pravoslavų. Buvo parašyta nemaža straipsnių ir net brošiūrų. 1893 metais Vilniuje vykusiame IX Rusijos archeologų suvažiavime ta tema buvo skaitytas mokslinis pranešimas.

          I. Kozlovskio knygelės apie Aušros vartų paveikslą išėjo net du leidimai: vienas - Vilniuje 1868, kitas - Maskvoje 1874 metais. 1883 metais Vilniuje išėjo kitas didelis, net 700 puslapių, veikalas, įrodinėjantis pravoslavišką paveikslo kilmę. Šios knygos autorius Nikodemas Sokolovas pravoslavų buvo laikomas šventų ir stebuklingų paveikslų žinovu. Prieš tai jis jau buvo parašęs ir išspausdinęs knygą apie stebuklingą Marijos paveikslą Lenkijoje, Čenstachovoje.

          Kozlovskis, Sokolovas ir kiti pravoslavų autoriai, rašydami apie paveikslo kilmę, rėmėsi Teodoro Narbuto išgalvota žinia, o visa kita buvo sukuriama lakios religinės fantazijos, tiek katalikiškos, tiek pravoslaviškos. Buvo sugalvotas ir nebūtas Medininkų vartų vardas - Trejybės vartai. Aštriųjų vartų vardas esą atsiradęs tik po 1569 metų bažnytinės unijos, kai nuo pravoslavų atskilę unitai susidėję su lotynistais (katalikais) ir paveikslas perėjęs karmelitams. Toji Vilniaus vieta, kurioje stovi Aušros vartai, buvusi nuo seno gyvenama rusų. Dar Algirdo laikais čia buvę įsteigti du pravoslavų vienuolynai - Šventos dvasios ir Šventos trejybės - ir pastatytos tų pat vardų cerkvės. Kunigas Danielius Lodziata, kuriuo rėmėsi Narbutas, gyvenęs XVII amžiuje, bet smulkesnių žinių apie jį nėra. Aprašoma, kaip Algirdas, sumušęs totorius, buvo Kryme, kaip jis parsivežė į Vilnių daug brangenybių, tarp jų ir Marijos paveikslą. Brangenybes su paveikslu Algirdas padovanojęs savo žmonai, pravoslavei Marijai, Vitebsko kunigaikštytei. Marija šitą paveikslą atidavusi Šventos trejybės vienuolyno vienuoliams pravoslavams.

          Katalikų ir pravoslavų poleminės brošiūros Aušros vartus taip išpopuliarino, kad jie pateko beveik į visas XIX amžiaus antrojoje pusėje lenkų ir rusų kalbomis išėjusias enciklopedijas ir net geografijos vadovėlius. E. Lebedevo geografijos vadovėlyje, naudotame beveik visų Rusijos imperijos gimnazijų ir 1881 metais susilaukusiame dešimto leidimo, Aušros vartų paveikslas tik paminimas kaip stebuklingas. Tuo tarpu F. Bramsono Rusijos imperijos geografijos vadovėlyje, 1876 metų leidimo 61-62 puslapiuose be jokių abejonių rašoma: "Vilnius tarp Vilijos ir Vilnios upių, geriausias Vakarinės Rusijos miestas, buvusi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sostinė, turtingas senosios pravoslavijos Lietuvoje paminklų, garsėja savo apylinkių gražumu". Išskaičiuojant ir apibūdinant seniausius miesto paminklus, teigiama: "Tarp senų pravoslavijos šventovių, ligi šiol išlikusių Vilniuje, garsi švenčiausios dievo gimdytojos ikona, vadinama ostrobramska, atvežta į Vilnių didžiojo kunigaikščio Algirdo kaip karo grobis iš Korsunės bažnyčios ir pirmosios Algirdo žmonos Marijos, Vitebsko kunigaikštytės, atiduota Šventos trejybės vienuolynui; įvedus uniją, ši ikona drauge su vienuolynu atiteko unitų vienuoliams bazilijonams, o XVII a. pabaigoje atimta Romos katalikų, kurie įrengė jai virš Aštriųjų vartų koplyčią".

          Pravoslavų rašytose brošiūrose buvo skundžiamasi, kad katalikai juos skriaudžia, neleisdami melstis prie stebuklingojo paveikslo, o lenkiškuose katalikų rašiniuose buvo aimanuojama dėl tautinio ir religinio persekiojimo. Sokolovas savo knygoje rašė, kad pravoslavai išsiilgę matyti paveikslą, kuris lotynistų esąs paslėptas koplyčioje. Nutiesus per Vilnių Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, pravažiuojantieji keleiviai galėtų, anot Sokolovo, nors pro traukinio langą pamatyti Aušros vartų paveikslą, jeigu jis arba jo kopija būtų iškabinta išorinėje vartų pusėje.

          Religinės aistros buvo susijusios su Lietuvos lenkintojų ir rusintojų tautinėmis kovomis, vykusiomis, nuslopinus 1863 metų sukilimą. 1829 metais, galutinai perstatant vartus į koplyčią, bokšto atikas iš priemiesčio pusės buvo restauruotas ir papuoštas ornamentais su įkomponuotu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbo raiteliu. Nors buvęs feodalinės Lietuvos valstybės herbas Lietuvoje caro valdžios nebuvo draudžiamas, netgi buvo pripažintas Vilniaus miesto herbu, vis dėlto karštiems Aušros vartų pravoslaviškumo gynėjams jis užkliuvo. 1886 metais V. Taranovičius rašė: "Kiekvieną kartą įvažiuodamas į Vilnių nenoromis piktiniesi, kai pamatai dievo gimdytojos koplyčios užpakalinėje sienoje kažkokius kumeliukus, reljefiškai, išraiškingai ten pavaizduotus. Manau, kad toks jausmas kyla kiekvienam rusui pravoslavui, kuris tik atkreipia į tą vaizdą dėmesį. Tiesa, tai Lietuvos kunigaikštystės herbas. Betgi kam jis dabar reikalingas? Jeigu tie luoši vaizdai turi kutenti Lietuvos-Lenkijos ponų savimeilę, tai neabejotinai jie piktina nuolankiausių jausmų tikinčiuosius ir ypač rusus pravoslavus". Taranovičius siūlė pašalinti nuo šventos vietos sienų "sukarikatūrintus kumeliukus" ir jų vietoje pakabinti švento Nikalojaus stebukladario arba trijų Vilniaus pravoslavų šventųjų paveikslus11.

          Šis ir į jį panašūs pravoslavų popų straipsniai, kuriuose buvo įkyriai kartojama, kad tai, kas pravoslaviška, yra ir rusiška, buvo vanduo ant lenkiško klerikalinio malūno, jau seniai ūžusio, kad tai, kas katalikiška, drauge yra lenkiška ir, savaime aišku,- lietuviška, nes lietuvių tauta esanti lenkų tautos dalis. Tokią pat paslaugą atliko Lietuvos" ir Vilniaus metropolitas Josifas, jau anksčiau, dar prieš paskelbiant paveikslą pravoslavišku, siūlęs nugriauti Aušros vartus, nes jie trukdą susisiekimui.

          Katalikų ir pravoslavų dvasininkams pešantis dėl "stebuklingojo" paveikslo, buvo paliesti ir Vilniaus gyventojai žydai. Pravoslavams pripažinus, kad paveikslas šventas, katalikų kunigai drauge su Aušros Vartų ir Teresės bažnyčios pareigūnais ėmė reikalauti, kad visi pro Aušros vartus einantys turi pagerbti šventą vietą - nusiimti kepures. Krikščionims - katalikams ir pravoslavams - tai buvo priimtina, o žydai - jų Vilniuje tada gyveno daug ir jiems dažnai reikėdavo eiti Aušros vartų gatve - meldžiasi su kepurėmis ir atiduodami pagarbą užsideda, o ne nusiima kepures. Fanatikams tai buvo nesvarbu, jie ėmė numetinėti kepures visiems žydams, praeinantiems "šventąja" gatve. Užpuolami ir apmušami buvo ne tik žydų tautybės suaugusieji, bet ir jų vaikai. Kliūdavo net ir ne žydams, ypač į turgų važiuojantiems valstiečiams, kurie apie gatvės šventumą nieko nežinojo. Aušros vartai pasidarė patogi vieta šovinizmui, antisemitizmui ir apskritai chuliganizmui pasireikšti. Tos aistros neatslūgo per visą buržuazijos viešpatavimo laikotarpį.

          Katalikams ir pravoslavams pešantis, Aušros vartų paveikslu susidomėjo meno istorikai. Jie panoro iš paveikslo stiliaus ir tapybos technikos nustatyti jo amžių. Tai padaryti buvo nelengva, nes XVII amžiaus pabaigoje paveikslas buvo padengtas metaliniu paauksuotu rūbu, iš po kurio buvo matyti tik moters veidas ir rankos. Todėl tarp meno istorikų atsirado daug nuomonių ir abejonių. Tačiau neatsirado nė vieno meno istoriko, kuris būtų paveikslą kildinęs iš XIII ar XIV amžiaus. Buvo beįsigalinti nuomonė, kad paveikslas tapytas XV amžiuje, ankstyvojo Renesanso laikais. Ši nuomonė buvo grindžiama tuo, kad pavaizduotos moters veidas su ryškia dvasine išraišką, jos žvilgsnis liūdnas, galima sakyti, apatiškas. Tai tik ankstyvojo Renesanso bruožai, nes vėlyvajam Renesansui būdingas optimizmas, pasireiškiąs vaizduojamų žmonių žvalumu ir gyvenimo džiaugsmu.

          Kitų meno istorikų manymu, paveikslas tapytas XVII amžiuje, nes moters išvaizda esanti teatrališka, būdinga barokui, be to, madona pavaizduota be kūdikėlio, o tai neįprasta XV-XVI amžiaus religinėje praktikoje ir mene. Tik XVII amžiuje imta nebepaisyti tradicijos vaizduoti Mariją su kūdikėliu ant rankų ir tik tuomet, o ne anksčiau, atsiradusios madonos be kūdikėlių.

          Tokie meno istorikų samprotavimai pasibaigė 1927 metais, atlikus paveikslo konservaciją. Pasirodė klaidingos abi minėtosios nuomonės. Reikalas paveikslą konservuoti iškilo, gavus popiežiaus leidimą karūnuoti Aušros vartų madoną brangia karūna. Reikėjo panaikinti paveiksle pasirodžiusius skilimo dryžius ir pašalinti nublukimą. Konservacijos darbai buvo pavesti menininkui konservatoriui profesoriui Jonui Rutkovskiui. Darbas buvo pradėtas balandžio mėnesį ir tęsėsi du mėnesius; buvo rašomas tikslus darbų vykdymo dienoraštis.

          Pirmiausia paveikslas buvo išimtas iš įmūrijimo vietos sienoje, paskui nuimtas sidabrinis madonos rūbas. Paaiškėjo, kad paveikslas tapytas ant aštuonių sujungtų ąžuolinių lentų, kurių ilgis - 2 metrai, plotis - 1,63 metro, storis - 2 centimetrai. Lentos vietomis buvo prasiskyrusios, dėl to paveiksle buvo atsiradę dryžių; vienas jų ėjo išilgai madonos veido. Tarp lentų ir metalinio rūbo buvo rastas 1 centimetro storio dulkių sluoksnis. Paveiksle suskaičiuota 2683 skylės nuo vinių, kuriomis buvo prikaltas metalinis rūbas ir votai.

          Buvo išaiškinta, kad paveikslas pieštas vandens ir klijų dažais (tempera) ant lentų, padengtų plonu kreidiniu sluoksniu, ir vėliau pertapytas aliejiniais dažais. Trečią kartą paveikslą nežymiai perdažė apie XIX amžiaus vidurį dailininkas Kanutas Ruseckas.

          Nustačius paveikslo dažų sluoksnius ir jų sudėtį, padaryta išvada, kad jis tapytas Renesanso laikais, XVI amžiaus antrojoje pusėje. Nors dailininko parašo paveiksle nėra ir ligi šiol Aušros vartų madonos kūrėjo pavardė nenustatyta, vis dėlto manoma, kad jis buvo renesansinės italų mokyklos. Be to, paveikslo monumentalumas ir jo formų architektūriškumas, madonos galvos pakreipimas, rankų sudėjimas ir kiti požymiai tarytum sako, kad paveikslas buvo skirtas ne bažnyčios altoriui, bet kokiam nors monumentui. Spėjama, kad jis buvo sukurtas specialiai Vilniaus miesto sienos vartams.



    1 Tėvynės sargas, 1901 m., Nr. 1, p. 12.
    2 Lowmiańska M. Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku.-Wilno, 1929, s. 24
    3 , (Toliau - ).- 1893 . 20, . 257.
    4 , . 20, . 412.
    5 , . 20, . 477.
    6 Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba.- V., 1941, p. 233.
    7 Ten pat, p. 294.
    8 Iš lietuvių kultūros istorijos. - V., 1959, t. 2, p. 205.
    9 Ten pat.
    10 Narbut T. Dzieje narodu litewskiego.- Wilno, 1839, t. 5, s. 137.
    11 , 1886, 3.


    * Tai yra stačiatikiai. Šis terminas pastaruoju metu yra įsigalėjęs lietuvių literatūrinėje kalboje. Autoriaus prašymu šiame leidinyje vartosime terminą pravoslavai. (Redakcijos pastaba.)

    [ XVI | ]


    XVIII
    Rakutis V. LDK KARIUOMENĖ KETVERIŲ METŲ SEIMO LAIKOTARPIU (1788-1792)

    XVII
    . " (1655-1661 .)
    Borščiakas Elijas. UKRAINA, LIETUVA IR PRANCŪZŲ DIPLOMATIJA 1648-1657 METAIS
    . , 1648-1657 .
    LIST OD KSIĘCIA IMCI PANA KRZYSZTOFA RADZIWIŁŁA, WOJEWODY WILEŃSKIEGO, HETMANA W.KS.LITEWSKIEGO, DO SEHINA BORYSEWICZA, BOJARZYNA DUMNEGO I NA TEN CZAS HETMANA NAJWYŻSZEGO NAD

    XVI
    ..
    Jakubowski J. STUDYA NAD STOSUNKAMI NARODOWOŚCIOWEMI NA LITWIE PRZED UNIĄ LUBELSKĄ.
    Zinkevičius Z. DAR KARTĄ DĖL LIETUVIŲ XVI-XVII A. RAŠTŲ KALBOS KILMĖS
    ..
    ..
    ALBERTAS GOŠTAUTAS, VILNIAUS VAIVADA, BONAI SFORCAI, LENKIJOS KARALIENEI, PRIEŠ KUNIGAIKŠTĮ KONSTANTINĄ OSTROGIŠKĮ IR PRIEŠ RADVILAS
    Jakubovskis J. TAUTYBIŲ SANTYKIAI LIETUVOJE PRIEŠ LIUBLINO UNIJĄ.
    Zinkevičius Z. DĖL LIETUVIŲ RAŠOMOSIOS KALBOS KILMĖS
    i .. -I
    Jurginis J. AUŠROS VARTAI
    "STATUTIS CERTIS IN SCRIPTA REDACTIS" (1522)
    Zinkevičius Z. KAIP KALBĖJO SENIEJI VILNIEČIAI

    XV
    1413 .
    Jonynas I. ONA VYTAUTIENĖ
    CRONICA CONFLICTUS WLADISLAI, REGIS POLONIAE, CUM CRUCIFERIS
    Długosz J. DZIEJE POLSKIE. ROK 1403. ROK 1408.
    .
    6.V.1434
    Długosz J. DZIEJE POLSKIE. ROK 1410
    Ekdahl S. DIE FLUCHT DER LITAUER IN DER SCHLACHT BEI TANNENBERG

    XIV
    . : ?
    "OMNES NATIONE LYTHUANOS" (1387)
    20.II.1387

    XIII
    Vaitkevičius G. ANKSTYVASIS VILNIUS: ĮRODOMUMO VINGIAI
    Gudavičius E. FOLLOWING THE TRACKS OF A MYTH
    .. ͻ ?

    XII
    Baranauskas T. THE FORMATION OF THE LITHUANIAN STATE
    ..

    XII
    ..
    Girininkas A. LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. T. 1. Akmens amžius
    .
    .
    ..
    .. IV-VII
    Vladas Žulkus. DIE KUREN IM OSTSEERAUM
    ..
    ..
    Vanagas A. LIETUVIŲ VANDENVARDŽIAI
    .. .
    .. --
    . . -


    .. // : (), ., 1997

    I
    II XI-XVI .
    III XVII-XVIII .
    IV XX .
    V : XX.
    VI - XIV .:

    . . XV -XVII . (... I) ., 1954.
    IV XVII . ()
    V ( , , 30-70- XVII.)
    VI XVII .

    .. I "OF THE RUSSE COMMON WEALTH" ʲ . -.1891.
    IV.

    Kubala L. WOJNA MOSKIEWSKA. R. 1654-1655. SZKICE HISTORYCZNE, SER.III, WARSZAWA, 1910
    VII. WYPRAWA CARA NA LITWĘ. - BITWA POD SZKŁOWEM I POD SZEPIELEWICZAMI. - ZDOBYCIE SMOLEŃSKA.

    . - .,1890-1901.- .1-3.
    57-. ѣ 30. . . . ѣ
    58-. ѣ 30 2. 1) . . . ѣ
    59-. ѣ 30/ 15. 1) . . . ѣ
    692-,
    694-. . ѣ
    696-. . ѣ ѣ .
    703-. ѣ .
    705-, . ѣ ѣ
    716-. . . ѣ
    717-. , .ѣ , ѣ ѣ
    718-, ѣ ѣ
    732-. ѣ ѣ .
    736-. ѣ


    -

    , . . 1-15. ., 1861- 1892.
    1648, 16. ѣ ѣ ѣ
    1648, 20. ѣ ѣ
    1649, 3. ѣ .
    1649, e 13. ѣ ѣ .
    1654, . - . i ѣ
    1654, a.- ., i ѣ
    1654, 7- 9.
    1654, .-.,
    1654, i-, i
    1654, i-.
    1655, i - .
    1655, ,

    LISTY Z TEATRU WOJNY R. 1654.
    16 [Augusti] list[u] księcia jmci do Króla JMci pisanego kopią
    Ceduła z listu.Za Jaswonką pod Ciecierzynem potrzeba była d. 24 Augusli, gdzie obóz nasz zniesiono.
    List P. Hetmana wiełk. koron, do JMX Podkanclerzego kor. Dnia 6 Aug.
    List P. Mirżeńskiego, do JP. Stefana Korycińskiego Kanclerza w. kor. Z Wilna d. 30 Augusti r. 1654.
    List Xięcia Radziwiłła Hetmana w. lit. do Xiędza Jerzego Tyszkiewicza. Bisk. wileńsk. Dan d. 8 Augusti 1654.
    List z obozu pod Szkłowem d. 12 Augusti r. 1654.
    List z Wilna d. 20 Augusti, do Warszawy.
    List z Wilna d. 8 Aug.
    Relacya potrzseby, która zaszła między wojskiem W.X.Litewskiego a Moskwą pod Ciecierzynem, d.24 Augusti 1654
    Z obozu d. 14 Augusti 1654.
    Z obozu litewskiego d. 13 Augusti r. 1654.
    Z obozu litewskiego d. 14 Augusti 1654.
    Z obozu pod Orszą dnia 2 Augusti, pisany do Wilna.
    Z Wilna d. 16 Augusti r. 1654.

    , . ., 18411892.- .1-5.
    1658 ѣ. , ѣ.

    , ., 1813-1894, .1-5.
    1667, 1, ( ѣ) Ѣ ѣ ѣ

    . . Vilnius: 1995

    I. .

    PAMIĘTNIKI JANA CHRYZOSTOMA PASKA
    Rok 1660

    . . - , .., , 1991
    III. -
    Norman Davies. EUROPE: A HISTORY
    CHRISTENDOM IN CRISIS PESTIS (p. 455-468)
    Jerzy Ochmański. LITEWSKA GRANICA ETNICZNA NA WSCHODZIE OD EPOKI PLEMIENNEJ DO XVI WIEKU
    .WSTĘP
    1. ROZWÓJ I WYNIKI BADAN NAD WSCHODNIĄ GRANICĄ LITEWSKO-RUSKĄ OKRESU WCZESNOHISTORYCZNEGO DO XVI WIEKU
    2. ZAŁOŻENIA METODOLOGICZNE
    3. WALKA LITWY Z RUSIĄ O GRANICĘ POLITYCZNĄ DO XIII WIEKU
    4. POGRANICZE LITEWSKO-KRYWICKIE W EPOCE PLEMIENNEJ
    5. KWESTIA ZASIĘGU OSADNICTWA LITEWSKIEGO I RUSKIEGO NA POGRANICZU WSCHODNIM W XIII WIEKU
    6. STOSUNKI WYZNANIOWE NA POGRANICZU LITEWSKO-RUSKIM DO POŁOWY XVI WIEKU
    7. WSCHODNIA GRANICA LITEWSKA W ŚWIETLE TOPONOMASTYKI
    8. ZASIĘG LITEWSZCZYZNY NA WSCHODZIE W ŚWIETLE INWENTARZY DÓBR ZIEMSKICH Z KOŃCA XVI WIEKU
    9. WYSPY LITEWSKIE W GŁĘBI BIAŁORUSI W XIV - XVI WIEKU
    A. LITHUANIA PROPRIA I JEJ ZASIĘG NA WSCHODZIE W XV - XVI WIEKU
    B. WYNIKI BADAN, SPIS MAP, SPIS TREŚCI
    C. LITHUANIAN ETHNICAL BOUNDARY IN THE EAST FROM THE ANCESTRAL EPOCH TILL THE SIXTEENTH CENTURY

    IE
    66. (1441) ѣ ѣ, , , a ѣ ѣ . ѣ.
    67. ѣ, . ѣ.
    68. 1507. ѣ, o , ѣ , a ѣ , , ѣ ...
    69. 1516 9. ѣ, . , ѣ ѣ . ѣ
    70. 1552 . ѣ, ѣ . , o ѣ . ѣ.
    71. 1555 30. ѣ, ѣ ѣ ѣi . ѣ.







    ?

    ?
    !

    :

    ...
    .
     : 1
     : 0
     : 1

    - 0.08 . -